pavasaris

-Nusidažiau raudonai lūpas, kad atsispirčiau norui jomis tave palytėti,- sako man Mari.



Alkstančios raudonos lūpos. Skandinantys akivarai akių.
Tušti buteliai vyno ir nugulę plaučiuose cigarečių dūmai.
Vieną rytą nubundu pavasariais, gerdamas tavo šilumą. Apsivijęs rankom ir kojom tavo kūną.
Pamišęs nuo tavo odos kvapo, širdies plakimo. Rodos tavyje plazda tūkstančiai paukščių sparnų.
Noriu susirangyt tau po oda. Sutapt su tavim. Pajust tą neramų plakimą krūtinėje ir rytines paukščių giesmes.
Tad laukiu sustingęs kol nubusi, atsargiai kvėpuodamas, kad šonkauliai neišduotų, kaip anksti šį rytą miegai išlakstė. O gal nemiegojau visai.